Dažnai žiūrėdavo pro langą į tą medį prie aprūdijusio, ant viršaus vis padažomo žaliais aliejiniais tinklo tvoros ir, man įėjus, atsisukęs vien akimis nusišypsodavo, jos staiga pašviesėdavo tarsi atidarius duris ir tapdavo artimos, arba man, jau bernui, atnešdavo grįždamas iš darbo cigarečių, kad nepirkinėčiu prastų, tiesiog padėdavo tą “Kastyčio“ pakelį ant apvalaus, geltona politūra blizgančio rankų darbo stalo, padengto mamos siuvinėta ir nėriniais puošta linine staltiese – dar matau tas spalvotas gėles šilkiniais siūlais ir juodus, nuo skalbimo sulipusius kutus kraštuose – Olgi, sakydavo, toks buvo jo juokas pakalbėt Papilio tarme, ten apylinkėse sakydavo mono korva, orklys, tata, jam, atvykėliui nuo Labanoro, matyt, tai buvo ir juokinga, ir savotiškai miela, tokia žmonos tėviškės egzotika, kuria kalbėjo bobutė ir pas ją sekmadieniais į turgų kartais atvykstanti sesuo su senatvės ūsiukais panosėj, raudonom nuo darbo kaimietės rankom, traukdavo iš juodo brezentinio krepšio mums į popierių suvyniotų pigių saldainių, jos šypsena buvo nedrąsi ir kažkokia vaikiška, gal todėl, kad savo vaikų neturėjo, ir nuo jos kvepėdavo troba su palergonijom ir langais be užuolaidų, garsiai tiksinčiu laikrodžiu, vienatve ir gyvuliais už tvarto, kur buvau vieną kartą ir nebuvo nei vieno medžio, tik pilki laukai aplinkui ir bulvių vagos, jos ilgai kalbėdavosi bobutės kambary ir apsikabindavo išlydint į popietinį autobusą, o tetė, vienas pasidėjes ant klijuotės laikraštį, dūmindavo virtuvėj, kol dar galėjo rūkyti, jis tylėdavo, labai daug tylėdavo, o kartais užtikdavau kažką sau sakant beveik vien tik lūpom, nusisukdavo ir slėpdavo akis, ir nesupratau, tada nieko nesupratau, o ir nerūpėjo, o dabar viską suprantu, žinau, ką tylėjo, viską galiu pasakyt pažodžiui, bet nekalbu, ir į akis ne visada žiūriu, suprasit, kai ateis laikas.
yra šviesa akyse
kurią mato tik tie
kur patys šviečia
kitiems šviesos
matyti negalima
galima įjungti
arba išjungti
išjungti lengviau
šviesą įjungia
kito šviesa
išjungti gali tas
kuris turi mygtuką
jis yra svarbesnis
bet silpnas nes
jo neįjungia niekas
pats stipriausias yra
tas kuris šviečia
nors niekas nemato
nieko nepabaigsim
nes niekas neprasidėjo
nenorėjom kad būtų
pabuvę išsigandom
ir nuėjom kur mūsų
nebebus buvo gera
atradom vienas
kitą per vėlai
šią naktį prabūsim
prieš išeinant namo
išsijungsim ir šviesą
ir mus nepatikėję išpildys
ir tamsa pasikeis
tik vakar nebebus rytojaus
kurio pamatyti kalbėsim
mes savęs nebijojom
mes buvom viskas
kas galima
Tikriausi būna nepasakyti, kurių ir sau nekalbi – patys gyvena, rašosi ir išsitaria kai pradedi, kaip reikia tik nebijot to prasidėjimo, kaip vienišo senolio maldos ar dainavimo sau, kur pripratau nekalbėt ir gyvenu su tais, kurių nematau, jūsų irgi nematau, kada prabyla ir tyli šis praėjęs pasaulis, kuris yra tu, ir šlapi paukščiai, pakilę nuo aplytų, purvinų baudžiavos laukų, slenkančių dabar už valytuvų brūžinamo stiklo yra tu, ir turgaus aikštė, kur vykdydavo bausmes ir nebėra turgaus, ir ta laisvės gatvė, kur laisvės niekada, tik viltis ir tikėjimai, ir amžinybės lietus prie raudonosios bažnyčios yra tu, rytoj stumsies ant moteriško dviračio mamos užaugintų bulvių maišus, ir suprasi eidamas iš daržo prie ežero, kad tamsa tavęs palauks, kol žingsniuoji šalia žydų kapų, nuošaliom gatvelėm, kad draugai nematytų, ir suprasi, kaip vanduo tyvuliavo miestelio šuliniuos ir žuvys miegojo giliai, ir šaknimis apraizgyta, vėsi mūsų protėvių žemė buvo tu, kuris būsi, kai laikas pasibaigs, nematai jų veidų ir vardai paslėpti, bet ateisi nešinas ežeru, bulvėm ir lapkričio lietum, ir tapsi tais, kurie pajaus dvelksmą iš šito dabar, šią dieną ir vakarą su visais, kada tamsa, apsupusi mūsų namus atsitraukia ir jie sėdas prie stalo, štai tavo dukros vyriausias dalina duoną ir sako žodžius, kuriuos reikia ištarti, sugalvotus per nemigo naktį, ir pamatot šią šviesą ir išgirstat tylą, ir susitinkam, ir tai viskas, kas gali ir turi būti, jūs dar viską suprasit, reikia tik pasistengti – tai visai nesunku, kada ateina tikrumas.
Su amžiumi atskiri tikrumą nuo apsimetimo. Turi arba apsimesti pats ir tapti savu, arba atsijungti, dėl ko daraisi labiau laisvas ir vienišas. Vergai niekada nebūna vieni, nors tai jų įprasta būsena.
Laimingi dar turintys tų, kurie jūsų tiesiog klausosi ir išgirsta. Ir tada kalbi ir matai – tave nori suprasti ir akys yra atvertos, ir jose pasaulio šviesa, ir visiškai nesvarbu, kas iš to, ką tai pakeis ar nieko nepakeis.
Pakeisti gali tik save – tų, kurie visko nežino, abejoja ir bijo suklysti, netiki, pasitiki ir patiki, ir būtinai – moka nuoširdžiai juoktis – yra galia ir tikrumas. Per Vėlines visi tą pajusit. Išsisaugokit.
Kaip dažnai pritrūksta drąsos tiesiog būti savim. Būti kokiu esi ir nesiteisinti už tai prieš pasaulį ir save, ir išdrįsti būti laisvu, ir negalvoti kas bus. Būti.
Taip, išorėj pilna spąstų ir aštrių kampų, mylėti tolimą žmoniją ir visokius gyvenimo filmus lengva, o tikras žmogus visada nepatogus ir šalia, vargina ir ne visada kvepia. Bet tavo laisvė prasideda čia – viduje, kuris yra dabar.
Dabar pakelkim akis ir pajuskim, išgirskim tą dabar. Nebijokim, kadaise pasakė popiežius, kuris atsiklaupęs bučiuodavo šitą Žemę. Kalbėkim ir mes susitiksim – čia ir dabar svarbiausia yra menas girdėti.
Ilgai laukti nereiks, štai ir jūs jau jausmingi, ašaroti seniai, vis prisimenantys basakoję ir naktimis besiklausantys pasaulio tylos, kurių žvilgsnio vengiama, ir kaip raibuliuoja šulinio vanduo iš skardinio kibiro, kaip nugelia šalčiu dantis ir kaktą karštą birželį, kada visas laikas dar tavo ir užmigdamas vis galvoji apie tą šviesią mergaitę, ir blausiai švyti patamsy Liuksemburgo radijas, ir visokie žiogai čirškia už lango, ir sekmadieniais atgaudžia bažnyčios varpas – tavo patalas gaivus ir alyvos kieme kvepia kitaip – ilgai laukti nereiks, kol pradėsit apie tai kalbėt, bet niekas neklausys, tai klausysitės patys savo tylėjimo.
Ilgai laukti nereiks, kol prasidės tos dienos, kurias atsiminsit visada, bus vėl irklų girgždėjimas ir lašų tekšenimai į vakaro ežerą, tėvo strazdanotos rankos ir mamos sumuštiniai su skylėtu sūriu, ten giliai, kur esi bus ne tik tavo, bet ir jų, ir kaip nepagalvojot, kad ir tų, kur žiūrėdavo, ar jų vaikelis užmigo, ar gali dabar jau pasimylėt, jei dar nepavargę, nors už sienos girdisi, jie galvojo taip pat ir matydavo jus, ir taip pat didėjo kasmet ilgesys ir atstumai, ir taip pat troško dėmesio, kurio sulaukiat vis mažiau ir mažiau, ir vis labiau toldami nuo jų vis artėjat ir artėjat, štai dar vienas spalis ir vėl sninga lapais, patikėkit, ilgai laukti nereiks.
Ir vėl bus tie maži kambariai, kur jūsų tiek daug, kad visada matot vienas kitą ir girdit kvėpavimą naktimis, ilgai laukti nereiks, kol sekmadienio popietę klijuojat sienas naujais, tamsiais tapetais ir vis susipykstat, ir vis nueisi prie senojo šaldytuvo, vaikų lovytę spraudžiat tarp spintos ir sienos, čia būsit visada arti ir kartu, ir kas vakarą aš tave myliu, ir pasiklosiu ant grindų prie tėčio, nes bijau baubų, dar nėra nei melo, nei nutylėjimų ir viskas dar bus ir ilgai, bet ilgai nieko nereiks laukti, nes dideliuos kambariuos ir kitame laike pradingsit ir nutolsit, ir bus sunku sugrįžus surasti save ir suprast, kas atsitiko, kai šitaip ilgai to nelaukėt.
Ir ilgai nereiks laukti, kol tapsite tais, kuriais buvot kai jūsų nebuvo, mylėsit, sulauksit savęs ir duosite vardą – iki paryčių prasiginčiję, šimtąsyk susitaikę ir apsikabinę – štai vėl jūs gaivūs ir švarūs, nupirkit sau krautuvėj prie sifoninės pirmus tikrus, odinius batus ir mėlyną striukę su užtrauktukais, kurią visi klasėj turėjo, vilkėsit kol išaugsit ar suplyš nepataisomai, toks gyvenimo įvykis, žiūrėkit kaip augat ir vis vėliau grįžtat iš mokyklos, iš darbo ar girti, štai išlaikot penketais stojamuosius, parodykit sau savo vyrus, žmonas ir būsimus vaikus, ir kapus, kuriuos reikės tvarkyti, kad viskas staiga sugrįžtų, ir tada sugrįšit, vis tylesni tuose savo vakaruos ar medžiams lekiant atgal už šlapio stiklo, ir jau visada būsit tais, kurių ilgai nereikėjo laukti.
kadaise parašiau kaip
atsinaujinęs geismas
kaip pradėsim baigtis
apsvaigsim išnyksim
ir po to ilgai galvojau
ši stotis abipus atminties
ar praėjus neatsiminsim
ar visus neištirpusius
nusineš upės juos
ar nusinešim
ir tada pagalvojau
juk suvargėliai neatjaunėja
kad atsirasim kaip netekimas
kad esam svetimi
turime svetimas
dovanas
o šito dar neužrašiau
kad sugalvokim vienas
kitą atverkim netvarkytus
savo kūnus ant eglutės
uždenkim žibintus
kada prasidės
ko nelaukiam
tai juk yra pažadėta
ir nebesninga sugulsim
kaip bus liepta ir štai
apatinėj lentynoje šypsomės
ir stotys vėl lekia ateitin
tamsos susiglaudimas
prasideda šiandien
nejaugi nušvis kaip kadais
parašiau atsidarau matau
nieko kas parašyta nelieka
nieko kas pasakyta nelieka
nieko kas padaryta nelieka
ko neliko esi tu
argi nekalbi nekalbėdamas
kai daiktai kvėpuoja nepasakyti
argi rudenio žodžiai nepilni tylos
argi ten negyvena kalba
šį vakarą salėj žiūrėjimai
susikabinkit rankomis gal
išsaugosit vaikams laiką
sukurtas tuštumas kurios
atveria gal mus išgirs
svetimieji gražiais ginklais
išgraužtuos ąžuolo kamienuos
gal kvapas sujaudins
mūsų artumo niekas nematė
klausomės kas negirdėjot
čia savižudžiai žino viską
ir kaip sukranksi nuolankiai
šypsodamiesi pasisveikina
vis dangui mandagiai
kažką linkčiodami
ateina jau metas išskristi
šituos pastatus pradėjom
išauginome vaikus gyviesiems
neklausysim kada suklykiat
dabar viskas užrakinta
kaip rašte pasakyta
tvirtai užkabinta didele
spyna šitaip reikia
ir širdis ant vinies
suradęs suprask šitą miestą
uždarėme žmones negirdim
kaip norim ko neapkenčiam
kaip neapkenčia ko myli
kaip myli ko nebėra
čia ko nebuvo
svarbiausia
šitaip gražiai numirsi
bus viskas užkalta nušvis
birželio parduotuvėj našlaitės
mamos sukastos klombos
nukramtytų nagų švelnumai
savo miestely kur vasarą
jaunas yra prakeiktas
ne prie užgimto ežero
liks balandžiai ir lieptas
liks jaunystė mergaitėj
standžiomis krūtimis
liks pilkos lentos ant
kurių prisiglausdavom
čia nebegyvena kalba
čia jokio buvimo nebuvo
čia užrakinti kino salėj
čia matėte kai nežiūrėjot
čia girdėjom ir nesiklausėm
čia dabar nieko nėra
Romualdo Požerskio nuotrauka
Kokia čia liga, kaip vadinasi, ar tavo genuose užrašyta, ar įgyta kaip koks iškrypimas? Kodėl čia vis kalbuosi su tais keliais tūkstančiais, argi tu rūpi tiems, kurie gali tave girdėt? Juk kalbiesi visada su savim.
Būti kartu ir iš viso būti, susikalbėti trukdo baimė kalbėtis ir būti. Kalbėti apie niekus smagu, o atvirai apie tai, kas svarbu – kažkodėl gėda, juk ką žmonės pasakys?
Tam nelengva pasiryžti, bet kai įveiki savo narvą ir visas atsidarai, būna gera ir laisva. Tiesiog sakai, kas yra ir tave supranta. Arba nesupranta, bet argi tai svarbu?
Tikras esi kada gali būti vienas prie griaudėjančios jūros, ypač naktį. Arba, jei turi – su šunim žiemą sniego tylos laukuose. Ar kaip tikrai visiems teko – tamsoj, per lietų valytuvams braukant lekiantį atgal pasaulį tuščioj autostradoj.
Jeigu ką nors dar jauti, stipriau būna tai, ko nėra. Taip, vienas, bet išgyveni visus. Ir kraštus, kurių niekada nematysi, ir visą šitą Žemę, ir tuos, kuriuos myli. O kurių nebėra – ypač stipriai.
Sausakimšoj mugėj, paplūdimio skruzdėlyne, baliaus siautėjime – tu vienas. Niekada nesijaučiu toks vienišas, kaip daugybėj žmonių. Štai, žiūrėk, ir vėl ten kalba, šypsosi, vaikšto kažkoks tipas, apsimetantis tavim.
Svarbiausia visada tai, kas buvo. Jie visada su mumis, kartais labiau, negu tada, nes su jais lengviau, nes jie viskam pritaria, viską supranta ir niekada nepasmerks. Jei jauti ir suvoki, kad ko nors neturi, vadinasi, tą turi.
Jaunos akys ir dantys patamsyje šviečia. Kūno karštis ir prakaitas būna gaivūs, ir lūpos visada vėsios ir drėgnos, dantys ir liežuvis būna saldūs, kvepia gyvenimu ir burnos dangus bedugnis. Juk pamenat?
Senas kūnas turi senatvės kvapą, kiek bepraustum, ir jokie kvėpinimai nebepadės. Lūpos karštos, kietos ir sausos, o burna visada padvelkia dantų kaulais, kiek bevalytum, ir akys išblunka pilkai.
Tačiau kiek atiduočiau už tą kvapą ir balsą, jei tos sausos lūpos dar kartą paliestų. Ir pasakytų – kaip gerai, Algiuk, kad atvažiavai.
Ir vėl girdėčiau, kaip mama tarškina virtuvėj lėkštes, kaip skamba nuo ežero bažnyčios varpas prieš lietų ir pamatyčiau tarpdury tėtį, įeinantį su laikraščiu rankoj pasikalbėti.
Dabar aš esu tas, kuris įeina pasikalbėti. Kuris norėtų įeiti, jei turėtumėt laiko, kurio ir aš neturėjau, ir nebeskamba varpas nuo ežero, nes nei jo, nei varpo čia nebėra.
Tačiau ūžia kraujas, tyla skamba garsiai, dar truputis vilties. Vėl esi kuo nėra ir nebebus, bet tu su visais, tu visus vėl pamatysi, o jeigu lūpos kietos ir sausos – tai juk gali kalbėtis ir todėl esi laimingas.
Poezija internetu 